PIRMIEJI SAVAEIGIAI EKIPAŽAI IR PERKRAUSTYMO PASLAUGOS
Aštuonioliktojo ir devynioliktojo šimtmečių sandūroje sparčiai vystosi pramonė, visuomeniniai santykiai, o kartu ir kūrybinė žmogaus mintis. Tuos laikus dabar galima laikyti genialių atradimų bei išradimų epocha, kuri priartino dvidešimtojo amžiaus mokslo ir technikos revoliuciją.
Nebe toks uždaras žmonių ir valstybių gyvenimo būdas, senieji miestai tampa didmiesčiais, kuriasi nauji… bei atsiranda vis daugiau paslaugų tokių kaip perkraustymas. Savaime iškyla greitesnio, patogesnio susisiekimo poreikis, o nepailstanti žmogaus mintis skrieja ateitį gimsta drąsių svajonių sukurti tokius ekipažus, kurie lengvai riedėtų ne arklių traukiami (juk ir arkliai pavargsta!), o varomi kokios nors kitokios jėgos, kurią žmogus sugebėtų pakinkyti į vežimą. Šiose svajonėse, sumanymuose, atkakliuose bandymuose juos įgyvendinti tartum pro miglą matyti šiuolaikinio automobilio kontūrai, todėl pravartu atidžiau apžiūrėti jo pirmtakus — savaeigius ekipažus, kuriuos žmogus sukūrė atsisakęs arklių traukiamosios jėgos. Ir kuo tik nemėginta ją pakeisti!
Dar XVII a. olandų matematikas S. Stevinas pabando „žaboti” vėją ir sukuria sausumos „burlaivį”, vėliau talentingi rusų išradėjai L. Šamšurenkovas ir I. Kulibinas sukonstruoja pedalais varomus vežlmėhus.
Tačiau clidysis lūžis įvyksta išradus garo mašiną, kurią K. Marksas taikliai apibūdino „kaip savo techniniu panaudojimu universalų variklį”, be kurios ištisą šimtmetį neišsiversdavo pramonės įmonės ir fabrikai, kuri ištikimiausiai talkino transportui beveik iki 50ųjų dvidešimtojo amžiaus metų. Dar ir šiandien retkarčiais galima pamatyti pūškuojantį garlaivį ar garvežį.
1769 m. prancūzų karo inžinierius N. Kiunjo nustebina Paryffil garo automobiliu (garomobiliu), 1807 m. Hudzono upės vandenis išplaukė pirmasis garlaivis R. Fultono „Klermontas”, 1829 m. iš Mančesterio Liverpull pajudėjo Dž. Stefensono garvežys „Raketa”. Garo diližanai tampa svarbia keleivių pervežimo priemone Anglijoje ir kitose šalyse.
1859 m. išradus švino akumuliatorių, buvo sukurti elektra varomi savaeigiai ekipažai (elektromobiliai), o kiek vėliau, Ž. Lenuarui ir N. Otui pagaminus vidaus degimo variklius, žmonija priėjo „tikro” automobilio (tokio, kokį turime šiandien) bei galime naudoti perkrausymo paslaugoms atsiradimo.
1. Jeigu arklys pavargo, ką vietoj jo kinkyti į vežimą?
2. Kiek arklio jėgų turi garo katilas?
3. Ar toli galima važiuoti nepakinkytu ekipažu?
4. Kodėl buvo pamirštas, o dabar iš naujo atrandamas elektromobilis?
5. Kas privertė liepsną tarnauti automobiliui?